Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on VKShare on RedditShare on TumblrPin on PinterestPrint this pageEmail this to someone

Kritikuoji save, kritikuoji kitus: mažesnius, didesnius, sėkmingesnius ar ne tokius sėkmingus? Sėkmingi užkliūna, kad ne tu, o jie pataikė ant sėkmės grėblio. Nevykėliai – kad nesugeba imtis veiksmų. Kritikuoji vaikus, mat jie terliai – ne taip valgo. Priekabių randi ir prie savęs pačios: per stora, plaukai nušiurę ar šiaip Fortūnta nesišypso. Skamba gana prastai? O apie įkvėpimą, motyvaciją ir gerą nuotaiką net pagalvoti net nedrįsti?

99% kritikos – destruktyvi

99,99 procentų kritikos yra destruktyvi. Kitaip tariant – ji neskatina keistis ir tobulėti, gali pastūmėti tik trumpalaikiam efektui. Nes žmogus jaučiasi nevertas šios sėkmės ir ją ankščiau ar vėliau praranda pats arba su „kaltos“ aplinkos pagalba.

Taip jau yra, kad dauguma žmoniu buvo kritikuojami vaikystėje: jei ne tėvų, tai senelių, auklėtojų, bendraamžių. Svarbu suvokti, kad vaikystė – periodas, kuomet formuojasi asmenybė,  žmogaus suvokimas kas AŠ ir ko AŠ vertas. Kai vaikas nori išbandyti kažką naujo: pvz. papaišyti akvarele sau ant rankos (juk įdomu) ir tėvai baudžia: „nu nesiterliok!“ ir jei tokius draudimus, kaip „neliesk, neimk, nelysk, gana, tu toks ir anoks, kiti nedraugaus ir t.t.“ kartoji kasdien, laiko klausimas, kada vaikas nustos norėti tyrinėti pasaulį, siekti savų tikslų. Jis taps vienu iš „bandos“ žmonių arba kitaip tariant elementaria vidutinybe. Žinoma būna išimčių, bet labai retai. Todėl dauguma suaugusiu žmoniu buvo užauginti kritikuojant jų elgesį, stabdant tam tikrus poelgius, siekius – o blogiausia, kad už visa tą grubų elgesį niekas jų neatsiprašė (kaip čia dabar suagęs atsiprašys vaiko??). Tad užaugę žmonės ir toliau kritikuoja save, savo artimuosius, o blogiausiai ir savo vaikus, o vaikai užauga ir vėl tokie patys. Pasaka be galo, tačiau ir be laimingos pabaigos. Kritika iššaukia užburtą ratą: įsitikini, kad normalu būti peikiamam ir vardan geresnės savijautos, negaili jos aplinkiniams.

Pamąstymui

Užduok sau klausimą, jeigu tave kritikavo vaikystėje ir tai buvo nemalonu, liūdna, žemino, ko sieki kritikuodama save ar kitus būdama suaugusi? Juk tu nebe vaikas ir jau pati gali sąmoningai rinktis veiksmus ir atsisakyti priimti kitų kritiką, atsisakyti kritikuoti save. Kaip įmanoma kritikuoti save už savo poelgius, kuriuos atlikai praeityje? Kaip teigia Brian Treisis, negali kritikuoti saves praeityje, nes tada tu nežinojai to, ką žinai dabar. Jei pavyko suaugti ir suvokti, kad kažką darei netinkamai,  suprask ir tai, kad to NEbūtumei įsisąmoninusi, jei nebūtumei pasielgusi klaidingai. Tai universali tiesa. Ją pripažinus – lengviau gyventi.

Yra nuomonių, kad kritika yra gerai. Mat ji skatina augimą, norą padaryti kažką dar geriau. Taip, čia yra dalis tiesos. Tačiau svarbiausia, kokia yra kritikos forma ir koks žmogus ją išsako. Dažniausiai stipriausiai reaguojama į tų žmonių kritiką, kuriuos laikome idealais ar autoritetais. Tada sunku atskirti, ar jie sako teisybę, ar tiesiog pasimaišei jiems po kojomis pykčio proveržio metu (čia jau kita tema: tokiu būdu parodomas nebent silpnumas, bet tikrai ne galia ir pasitikėjimas savimi).

Konstruktyvi kritika

Yra ir kita medalio pusė – konstruktyvi kritika. Ji priverčia žmogų susimąstyti, nusišypsoti, ieškoti faktų ir alternatyvų. Pvz.: stiliaus žinovas parduotuvėje, suprasdamas figūros proporcijas, merginai pataria nesirinkti tam tikro kirpimo drabužio, bet geriau pasimatuoti kitokį, kuris dar labiau pabrėš figūros privalumus. Tai jau teisinga kritika. Tiksliau profesionalo patarimas, leidžiantis žmogui pamatyti situaciją plačiau ir atrasti geresnę išeitį.

Atmink, kad kritika – tai silpnumo, pykčio ir nusivylimo išraiška. Sėkmingi žmonės ne kritikuoja ne tik kitų, bet ir savęs. Apie kritiką sau rasi straipsnyje:http://www.charizmatiskamoteris.lt/nustok-kritikuoti-save/. Tad rekomenduoju nepraleisti jo ir atlikti ten pateiktą užduotį, nes šie abu straipsniai papildo vienas kitą.

Užduotis:

Nustojus kritikuoti kitus žmonės (net jei jie ar jų veiksmai atrodo to verti) tikrai keičiasi savijauta, nuotaika. Energija neišnaudojama narplioti kitų žmonių veiksmų ar gyvenimo būdo. Ji gali būti skiriama savo gyvenimo gerinimui, mėgstamai veiklai.

Pasistenk atrasti keletą minučių ir prisimink žmones, ant kurių labiausiai pyksti. Tikėtina, kad labiausiai juos ir kritikuoji. Susirašyk keletą tokių žmonių bei pagrindines priežastis, kodėl kritikuoji juos (sėkmingesni, apgavo, negražiai rengiasi, per daug pasipūtusi ir t.t.) O dabar pagalvok, kiek tokių savybių turi pati? Kurių savybių neturi, bet labai norėtum turėti?

Suskirstyk jas į „noriu turėti tokią savybę“ ir „nereikalinga savybė“. Kai susirašysi, pradėk veikti: tų savybių, kurių nenori – ignoruok! Lai jos neatsispindi tavo elgesyje, jų neįžvelk ir kituose žmonėse. Atmink, tai, kas ignoruojama – laikui bėgant tiesiog išnyksta. O tas savybes, kurių norėtum (pvz. : daugiau sėkmės, laisvumo bendraujant) pradėk mokytis ir praktikuoti.  Žavėkis žmonėmis, kurie jas turi. Pažabok krtitiką.

Sėkmės gražiose dienose be kritikos, su puikia nuotaika ir šypsena.

Psichologė Jurgita Dainauskaitė-Šileikienė

Parengė Aiva Jokubauskaitė

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on VKShare on RedditShare on TumblrPin on PinterestPrint this pageEmail this to someone